New Yorko lietuviai jau turi savo teatrą

Autorius: Lina Vaitiekūnaitė

Pernai spalį New Yorko lietuvių Brooklyno parapijos Carmel bažnyčios salėje po šv. Mišių įvyko New Yorko miesto lietuvių mėgėjų teatro “Pokštininkai” pastatytos komedijos “Psichai” premjera. Šį šeštadienį, vasario 6 dieną, jau ir Connecticuto lietuviai galės išvysti šią komediją Hart forde Šv. Trejybės bažnyčios salėje.

Pjesės autorė ir spektaklio režisierė – jau 20 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gyvenanti Vida Bladykaitė-Wilson, kurios iniciatyva šį pavasarį susibūrė scenoje vaidinti pradėję lietuviai.

“Gegužės mėnesį skelbimu pakvietėme norinčius vaidinti žmones ir susirinko nemaža grupelė teatro entuziastų, – džiaugiasi New Yorko lietuvė. – Čikaga ir net Detroitas seniai didžiuojasi lietuviško teatro veikla, o mes, niujorkiečiai, negi blogesni? Atėjo laikas ir mums turėti savo teatriuką!”

Vaidina energinga talentingų žmonių grupė

Vidos pomėgis ir dėmesys teatrui, galima sakyti, atkeliavo į JAV kartu su ja iš Lietuvos. “Baigiau režisūrą, dirbau ir su profesionalais, ir su mėgėjais. Pjeses pradėjau rašyti mėgėjų teatrui, nes jų visada trūkdavo. Sugalvojau ir čia, New Yorke, juos suburti: pakviečiau, rašiau, režisavau… Kolektyvo nariai patys pasidarė kostiumus ir spektaklio dekoracijas. Didelis ačiū dailininkei Astai Bublienei, sukūrusiai mūsų gražią afišą ir programėles. Taip “Pokštininkai” po pusmečio vykusių intensyvių repeticijų ir kitų pasiruošimo darbų visus sukvietė į pirmąjį, bet tikisi, ne paskutinį savo spektaklį”, – pasakoja Vida Bladykaitė-Wilson.

Pasak vadovės, šiuo metu dalyvauja energinga 14 talentingų žmonių grupė. Dalyvių amžius įvairus. “Labai gerbiame mūsų artistų šeimas, todėl planuojame į teatro veiklą įtraukti ir vaikučius. Turime jaunimo, studentų, taip pat vyresnio amžiaus dalyvių. O pasivadinome “Pokštininkais”, nes mūsų gyvenime juk trūksta juoko. Humoras visada praskaidrina nuotaiką ir padeda nugalėti kasdieninius rūpesčius. Todėl juoktis pradėjome jau nuo pavadinimo.”

Linksmu žvilgsniu į gyvenimą atsigręžia ir “Pokštininkų” veikla – teatras yra dinamiškas, linksmas ir paslankus. “Įsivaizduokite grupę padūkusių žmonių, repetuojančių kiemuose, butuose ar mašinų stovėjimo aikštelėje… Neturime nei patalpų, nei pinigingų rėmėjų. Bet remiamės muškietininkų principu “visi už vieną – vienas už visus”. “Pokštininkai” yra ir bus New Yorko lietuvių bendruomenės dalis, puoselėjanti lietuviško teatro tradicijas”, – mintimis dalijasi režisierė ir priduria, kad juos taip pat labai palaiko New York Brooklyn Šv. Marijos lietuvių Apsireiškimo parapijos valdyba. Už tai ji labai dėkoja ir vertina jų globą.

Pjesėje susipynusios realaus ir absurdiško gyvenimo situacijos

Juokas persikėlė ir į pirmąjį “Pokštininkų” spektaklį – komediją “Psichai”. Pjesės autorė Vida pasakoja, kad veiksmas vyksta privačiame bendrabutyje (psychiatric residence), kur gyvena psichiniai ligoniai, prižiūrimi vienišos bendrabučio savininkės. Gyvenimas čia baisiai nuobodus ir naujoji atvykėlė tampa “skaniu kąsneliu” meilės ištroškusiems bendrabučio vyrams. Vienam reikia žmonos – valytojos, kitam – draugės, o kažkas tiesiog ieško motinos kūdikio vystyklams keisti…

Pjesės veikėjai begėdiškai meluoja, sukčiauja, mezga intrigas, skundžia ir apgaudinėja vieni kitus. Čia kiekvienas rūpinasi tik savimi, nesukdami galvos apie savanaudiškų poelgių pasekmes. Pjesės veiksmas žongliruoja tarp realių ir absurdiškų situacijų. Naujoji gyventoja yra visai ne ligonė, o tik bendrabučius sumaišiusi universiteto studentė, nekalbantis žmogus, nes nemoka lietuviškai.

Spektaklio pabaiga irgi netikėta, nes bendrabutis dėl pažeidimų uždaromas, gyventojai atsiduria policijoje. Neatsakingi ir savanaudiški poelgiai bendrabučio gyventojus padaro benamiais. Taip dažnai nutinka ir realiame gyvenime…

Kodėl herojais tapo psichiniai ligoniai?

Spektaklio režisierė, prisimindama premjerą, kai žiūrovams daug kas buvo netikėta, pasakoja, kad kai kurie iš jų visų pirma domėjosi ir klausė, kodėl psichiniai ligoniai tapo šio vaidinimo herojais: “Atsakymo reikėtų ieškoti statistikoje – manoma, kad apie 20 procentų Amerikos gyventojų serga psichinėmis ligomis, depresija yra dažnas svečias tarp emigrantų. O kur dar miego sutrikimai, fobijos ir savižudybės…

“Pradedančiam aktoriui yra lengviau sukurti veikėjo charakterį, remiantis elgesio stereotipais ir originalumu. Kiekvienam pjesės personažui buvo pritaikyta psichinės ligos diagnozė, pagal kurią ir kūrėme charakterius. Įtarumas, haliucinacijos ir paranoja yra būdingi šizofrenikams. Pavyzdžiui, mūsų spektaklio herojus Pranas yra apsėstas teroristų baimės, visur ieško sprogmenų, seka ir tikrina kitus gyventojus. Virėjas Julius šventai tiki, kad jis yra nuostabus dainininkas, bendraujantis tik su įžymiais žmonėmis, dainuoja kitų sukurtas dainas ir pristato jas kaip savo kūrybą. Egocentriškų personažų kūrimas tampa puikia mokykla pradedančiam aktoriui”,
– aiškina režisierė.

Pasak autorės, idėja pjesei buvo brandinta ilgai: “Amerikoje dirbu medicinos seserimi ir jau keletą metų dirbu psichiatrijos skyriuje, kuriame stebiu ligonių elgesį, klausausi, kaip ir ką jie kalba, seku jų bendravimo subtilybes… Psichinių ligonių elgesys yra labai išraiškingas, dramatiškas ir, beje, dažnai juokingas. O tai yra puiki medžiaga teatrui.”

“Tik vieną pjesės situaciją pasiskolinau iš psichiatrijos skyriaus. Spektaklyje būtent ši situacija žiūrovams nepatiko – jie sakė, kad gyvenime taip nebūna… – prisimena Vida. – Vienas ligonis pamokė kitą valgyti palmių lapus užsigeriant pienu, kad jie kvaišintų kaip kanapės. Žiūrovai nepatikėjo tokio veiksmo absurdiškumu… O mano psichiatrijos skyriuje gėlių ir palmių jau nebėra… nes tikrai jas valgė ir susirgo.”

Planuojamas angliškas pjesės pristatymas

Po komedijos “Psichai” premjeros “pokštininkai” dėkojo: “Ačiū visiems, atėjusiems į mūsų premjerą! Buvo labai smagu Jūsų tiek daug matyti! Ačiū už palaikymą ir laukiame atsiliepimų.”

Lietuviai džiaugiasi, kad per renginį buvo surinkta nemažai pinigų ir jie paaukoti lietuvių parapijai: “Sulaukėme daug gerų linkėjimų. Atrodo, kad pirmas blynas neprisvilo ir jau turime kvietimus vaidinti Connecticute, net Lietuvoje! Pas Connecticuto lietuvius mielai nuvyksime, o dėl gastrolių Lietuvoje reikia pagalvoti – gal dar per anksti… Smagu, kad sulaukėme gausaus būrio žiūrovų.”

Ateityje Vida Bladykaitė-Wilson planuoja paruošti ir anglišką pjesės pristatymą. “Premjeroje buvo nemažas būrelis žiūrovų, nekalbančių lietuviškai – tam mes buvome nepasiruošę! O tiems, kurie norėtų paklausti, ar bus kitas spektaklis – atsakymas vienas – taip, bus ir su dainomis, šokiais, pokštais… Tokia komedija, kokios būna tik realiame gyvenime!”, – žada New Yorko miesto lietuvių mėgėjų teatro “Pokštininkai” vadovė.

Atgal į straipsnių sąrašą