"Tryptinis" ruošiasi šventei Baltimorėje

Autorius: Jovita Beliak-Antanavičienė

“Gyvenantys žmonės šoka!” tokiu moto prisistato New Yorko lietuvių tautinių šokių ansamblis “Tryptinis”. Šiais metais švenčiantis savo 66-ąjį gimtadienį ansamblis trykšta energija, gyvybe bei gera nuotaika. O artėjanti XV Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė Baltimorėje dar labiau įkvepia tautinių šokių mėgėjus bei profesionalus burtis, repetuoti siekiant bendro tikslo – dalyvauti šventėje.

Pradžia – 1950-aisiais

Lietuvių liaudies šokiai visuomet buvo svarbi mūsų kultūros dalis atėjus krikščionybei. Apeiginiai rateliai bei šokiai, anksčiau skirti kalendorinėms, darbo ir vestuvių apeigoms, liko kaip savo krašto garsinimo būdas, tautos charakterio, istorijos, gyvenimo būdo, net ir supančios gamtos išreiškimas. Tokiems šokiams ypatingo fizinio pasiruošimo nereikia. “Svarbu emocinis nusistatymas, gera nuotaika ir džiaugsmas būti kartu”, – apie tai, kas įkvepia šokti “Tryptinyje”, pasakojo grupės narė Eglė Redikaitė.

Viskas prasidėjo dar 1950 m., kuomet Jadvyga Matulaitienė, tuo metu žinoma tautinių šokių mokytoja, choreografė ir veikli tautinių šokių puoselėtoja Lietuvoje bei Vokietijoje, atvyko į Ameriką ir pradėjo mokyti šokius New Yorko Maironio lituanistinėje mokykloje. Suorganizavusi studentų šokių grupę bei vėliau išvysčiusi ją į “Tryptinį”, šiam ansambliui ji vadovavo garbingus 45 metus. “Repeticijos buvo nepaprastai sunkios, bet linksmos. Aš atsimenu Matulaitienės metodą mus išmokinti šokių žingsnius: kelias savaites šokom tik ratelį, tuo pačiu žingsneliu pagal ritmą, kurį ji mušdavo lazda – viens, du, viens, du! Bet dėka to mes tapom šaunūs šokėjai ir didžiavomės, kad buvom New Yorko Maironio lituanistinės mokyklos, vėliau – “Tryptinio” dalis!”, – prisimena Nida Stankūnaitė-Schmedlen, kurios trys vaikai šoka Maironio lituanistinės mokyklos vaikų grupėje.

Norinčiųjų šokti tautinius šokius tais laikais niekuomet netrūko. “Baigę šeštadieninę mokyklą, daug jaunuolių įsijungdavo į studentų ansamblį ir dažnai grupėje dalyvavo per 30 šokėjų. Kadangi šokėjai greitai susidraugaudavo, visi mielai lankė – tai buvo proga susitikti ir po repeticijos kur nors kartu ir toliau pabendrauti. “Tryptinyje” yra šokę šimtai jaunuolių ir per visą grupės veiklos laikotarpį šokėjai savo tarpe yra sukūrę apie 20 lietuviškų šeimų. Dabar jau šoka ne tik ankstyvesnių šokėjų vaikai, bet ir jų anūkai”, – prisiminimais apie daug metų vykusią aktyvią ansamblio veiklą dalinosi Aldona Marijošienė, dabartinė “Tryptinio” bei Maironio lituanistinės mokyklos vaikų grupės vadovė.

Ansamblis susiburia kas ketverius metus

Bėgant metams daug repetavęs bei koncertavęs jaunimo tautinių šokių ansamblis ilgainiui apsnūdo – J. Matulaitienei sulaukus pensinio amžiaus, sunku buvo surasti naują vadovą, kuris galėtų pašvęsti ansambliui tiek daug laiko ir energijos. Tik dėka buvusių šokėjų noro, prisiminimų apie smagumą dalyvauti, šokti ir bendrauti, “Tryptinis” buvo atgaivintas 1996 m. šokių šventei, o naująja vadove tapo Aldona Marijošienė. “Neplanavau būti tautinių šokių mokytoja, bet kai pirma (1996 m.) po J. Matulaitienės šokių šventė artėjo, manęs paprašė padėti paruošti šokėjus. Sutikau, ir taip kas ketverius metus tampu “Tryptinio”, o kartais ir NY Maironio mokyklos šokių vadove. Visą gyvenimą vienaip ar kitaip dalyvauju lietuviškoje veikloje, todėl tautiniai šokiai yra tik dar vienas labai malonus užsiėmimas. Aišku, tas užima daug laiko ir reikia atsisakyti daug ko, bet smagu matyti šokėjų atsidavimą, pastangas ir progresą”, – apie tapimą grupės šokių vadove kalbėjo A. Marijošienė.

Šokdami pasijunta tikrais lietuviais

Nors šokių ansamblis “Tryptinis” yra atgaivinamas tik kas ketverius metus – JAV šokių švenčių išvakarėse, tačiau nuolatinis noras šokti bei pagerbti savo gimtinę ir senolių papročius neblėsta. “Lietuviška muzika, šokiai, tradicijos, mūsų tautos kelionė istorijos vingiais, susibūrimas su bendraminčiais – tai proga parodyti atžaloms, kad visa tai yra mūsų dalis”, – apie tradicijų perdavimą jaunosioms kartoms pasakojo šokių ansamblio narė Giedrė Kerė. Mažuosius tautinių šokių puoselėtojus ruošia mokytoja Monika Paulavičiūtė-Kungienė. “Dar vaikystėje daug metų šokau lietuvių liaudies dainų ir šokių ansamblyje “Ugnelė” Vilniuje. Šilčiausi prisiminimai išliko iš to laikmečio ne tik repeticijų, bet ir koncertų bei šokių švenčių, kuriose teko dalyvauti. Šokti yra labai smagu, todėl sužinojus apie rengiamą šokių šventę Baltimorėje nutarėm šiuo “smagumu” pasidalinti su New Yorko Maironio mokyklos vaikais, kurioje mokytojauju šeštadieniais. Kartu su kitom vadovėm nutarėm išmokinti juos šokti ir dalyvauti šventėje”, – apie vaikų paruošimą šventei kalbėjo Monika. Lietuvių tautinių šokių vadovo užduotis yra kur kas didesnė nei tik išmokyti vaikus šokti: “Esu skaičius, kad žmogaus protėvių kultūra yra užkoduota mūsų DNR. Mes, išgirdę lietuvių liaudies lopšinę ar polką, visai kitaip reaguojam nei tie, kurie neturi tos lietuviškos “DNR”. Mano, kaip lietuvių tautinių šokių mokytojos, tikslas – ne tik išmokinti žingsnius, paruošti vaikus, kad jie puikiai sušoktų šventėje, bet pažadinti mūsų vaikuose tas lietuviškas DNR daleles, kad jie šokdami pasijustų tikrais lietuviais.”

Pasiruošimas reikalauja daug pastangų

Šiais metais šokių grupę sudaro 40 įvairaus amžiaus – nuo 18 iki 50 metų – nariai, o vaikų grupėje – net 28 žavūs šokėjai. Lietuvos generalinis konsulas New Yorke Julius Pranevičius su žmona Diana taip pat šoka “Tryptinyje”, jų vaikai – Maironio mokyklos vaikų šokių grupėje. Repeticijos vyksta New Yorko Apreiškimo bažnyčios parapijos salėje, į kurią savaitgaliais susiburia ne tik lietuvaičiai ir jų sutuoktiniai, tačiau ir užsieniečiai.

Ansamblyje trypia ir senjorai, kurie yra šokę dar vadovaujant J. Matulaitienei, bei kiti, kuriems šokių šventė – įdomi naujovė. Visų labai laukiamai šokių šventei ansamblis pradėjo ruoštis jau nuo praeitų metų spalio mėnesio, o šventei artėjant, žinoma, ruošiasi dar įnirtingiau. “Jaučiu pareigą tęsti “Tryptinio” tradicijas, nors ir mažesniu mastu negu anksčiau. Džiugu, kad šiais metais prie šventės ruošos prisidėjo dar trys mokytojos – Monika Kungienė, Nina Jankauskaitė ir Rima Sekovaitė. Jos labai palengvina darbą. Tikiuosi, kad atsiras vadovė ar vadovas, kuris prisidės prie New Yorko lietuvių kultūrinio gyvenimo ir atgaivins “Tryptinį” nuolatinei veiklai”, – viltingai kalbėjo A. Marijošienė.

Iš tikrųjų pasiruošimas tokiai didelei šventei reikalauja nemažai laiko, pastangų ir pagalbos. Džiugu, kad atsiranda entuziastingų žmonių, kurie, nors ir turėdami šeimas, vaikus ir darbus, prisideda prie grupės ne tik joje šokdami, bet ir atlikdami administracinius darbus (o tai yra neišvengiama sklandžios ansamblio veiklos dalis). Palaikydama ryšį su šventės organizatoriais ir šokėjais, bandydama suderinti tinkamus repeticijų laikus ir vietas, šokėjų pasirodymus dar prieš šventę, Rima Sekovaitė džiaugiasi, galėdama prisidėti prie lietuvių liaudies šokių puoselėjimo. “Gyvendama Lietuvoje, nebuvau aktyvi tautiškos kultūros gerbėja, gal dėl to, kad jos buvo apstu. Prieš 4 metus su šeima buvome nuvykę į Šiaurės Amerikos lietuviškų tautinių šokių šventę Bostone, kurią stebėjau tiesiogine ta žodžio prasme “išsižiojusi” ir po jos iškart pasakiau – po 4 metų šoksiu ir aš! Man patiko pati idėja – kad nebūtinai tik profesionalūs šokėjai, vadovai gali sukurti tokį įspūdingą renginį, kuriuo žavėtųsi žmonės iš visų pasaulio kampelių”, – apie pirmąją pažintį su tautiniais šokiais bei šokių švenčių žavesį kalbėjo Rima Sekovaitė, ansamblio administratorė ir koordinatorė.

Šokis žmogų puošia, ypatingai toks, per kurį yra atskleidžiama tautos istorija bei charakteris. “Viskas priklauso nuo mūsų pačių – reikia noro, laiko ir mes galime sukurti neįtikėtinus dalykus”, – motyvuoja visus norinčiuosius prisidėti prie šventės Rima. Lietuvių tautinių šokių šventė – tai metas, kada mūsų kultūra bei senolių papročiai atgyja visu gražumu ir tą šventę mes sukuriame patys.

Straipsnis publikuotas 2016 m. birželio 23 d. laikraščio “Draugas” puslapyje “Rytys”.

Atgal į straipsnių sąrašą